Ne kartą gyvenime esu girdėjęs žodį „neįmanoma“. Šį žodį esu girdėjęs daugybę kartų, tačiau jis manęs neįtikindavo. Pasukęs į aktyvią politiką pasiryžau keisti, todėl ir vėl pasirinkau nelengvą kelią. Verslo pasaulyje sunkius išbandymus atlaikiau – statydamas pirmuosius daugiaaukščius, pasipriešindamas „Būstuvą“ ištikusiai krizei ar kitais atvejais. Tikiuosi, kad visas kliūtis jei būsiu sustiprintas Jūsų pasitikėjimo pasirinkdamas politiko duoną, vėl įveiksiu. Ką galvoja apie mano pasiryžimą eiti į didžiąją politiką mane gerai pažįstantys žmonės, kurių supratimas ir palaikymas man be galo svarbus.
Situaciją iš esmės gali keisti tik asmenybės, o ne partijų ideologija. Kaunietė pastebi, kad prieš rinkimus partijos deklaruoja vieną, o daro visai ką kitą. Sutiksiu – jos žodžiuose yra tiesos. Pradžioje ir aš svarsčiau galimybę tapti nepriklausomu kandidatu. Tačiau netrukus atsisakiau šios idėjos, suprasdamas, kad vienas lauke – ne karys. Juk norėdamas aplinkui save suburti bendraminčius – nepastebimai įkurčiau darinį, koks yra kiekvienoje tradicinėje partijoje… Tad kam išradinėti dviratį. Pats esu socialliberalizmo šalininkas. Naujoji Sąjunga yra pripažįstama kaip mažiausiai žadanti ir labiausiai savo įsipareigojimų besilaikanti partija.
Jau kelintą savaitę girdime, matome ir skaitome apie Mijos ir Zvonkės konfliktą. Šis „įvykis“ tapo pagrindine žiniasklaidos naujiena ir netgi gožia A.Valinsko partijos šou žygyje į „Durnių laivą“– Seimą. Pokalbis šia tema užima trečdalį televizijos programos, pagrindines vietas laikraščiuose ir interneto portaluose. Ši tema ryškiai nusvėrė ekonominę krizę ir net rinkimus.
Pravažiuodamas pro pogrindyje stypsančius Kauno rinkiminius stendus su apiplyšusiais kandidatų plakatais,juose matydamas savo išplėštas akis, mąstau ką žada šis niekuo nepaaiškinamas reiškinys… Juk Seimo nariu siekiu tapti pirmą kartą. Tad neatsilikdamas ir aš nutariau įnešti šiek tiek gyvasties. Suprantu, kad Mijos su Zvonke nepralenksiu…
Ponia Aurelija lieka ištikima savo teiginiui – jog tam, kad visų mūsų, t.y. liaudies, dabartiniai – sovietinio sukirpimo politikai negalėtų valdyti, turi užaugti kelios visiškai laisvų žmonių kartos. Esu įsitikinęs, jog pasipriešinti turime kur kas anksčiau – būtent dėl šios priežasties prieš dvejus metus pasukau į politiką.
Vartau žinaisklaidos puslapius ir “alpėju”. Jei būčiau neseniai grįžęs iš Airijos ar Amerikos po 10 metų pertraukos, neabejodamas rinkčiau į seimą tik konservatorius. Kaip gražiai kiekvieną dieną Kazys dirba – tai šienauja, tai skulptūras drožia, tai areną stato, tai daugiabučius mūrija (keista kad dėl pastarosios nuotraukos darbo inspekcija nenubaužia už tai, kad stovi ant daugiabučio krašto ne tik be šalmo, bet ir be saugos diržų, o dar kalba, kad patys tvarką padarys), net karves melžia
Nesuprantu nieko. Kas yra žmonėms? Žmonės netiki politikais, netiki pažadais, tačiau nieko nenori keisti. Šiandien pats vaikščiojau po namus ragindamas visus balsuoti. Pirmiausiai raginu už save ir savo partiją .
Jūsų dėmesiui – pokalbis su jos pačios žodžiais per 17 metų visų kadencijų valdžiomis nusivylusia Kauno rinkėja, ponia Aurelija.
„Turi pasikeisti kelios politikų kartos su naujomis šaknimis“ ,- tvirtina pašnekovė, o mano posūkį į politiką vadina per ankstyvu… Su tokia jos nuomone nesutinku. Tad siūlau įsiklausyti į mūsų pokalbį, gal gerų minčių kils ir Jums.
Bus daugiau.
Labiausiai savo tiesioginio viršininko, tas – švietimo skyriaus, šis – visos likusios sistemos. Kodėl?
Visų pirma – reikšti priešišką mokyklos administracijai nuomonę nepopuliaru ir beprasmiška. Neapgalvosi veiksmo – sulauksi nemalonumų: sumažins darbo valandas; tuo pačiu atlyginimą, ateis laikas – prarasi darbą…
RSS
