Negaliu nereguoti perskaitęs straipsnį „Kaunas turistams – apleistas kaimiškas didmiestis“, nes esu vienas iš daugelio Kauniečių mylinčių savo miestą. Čia esu gimęs, augęs, mokiausi, dirbu ir gyvenu Kaune. Ir nors turėjau daugelį pasiūlymų išsikelti su savo verslais iš Kauno, išvažiuoti gyventi svetur, iki šiol norėčiau Kaune ir numirtiJ. Man labai gaila, kad Kaunas provincialėja. Kiek prisimenu, per savo sąmoningą gyvenimą Kaune tikrai labai mažai kas pasikeitė. Iš vienos pusės gal ir gerai, tačiau kai taip lėtai viskas keičiasi į gerąją pusę, tai būtų smagu, kad bent jau akivaizdžiai nesentų tai, kas priklauso Kauno istorijai. Norėjau pasakyti, kad būtų nuolat atnaujinami architektūros statiniai, gatvės, šaligatviai – visa tai kas kiekvienam Kauniečiui yra vertybė. Tam reikalingas miesto pastatų renovavimo planas, kurį nesunkiai sudarytų mūsų miesto (ne „importiniai“ ar kito miesto) architektai, Kauno architektų Taryba. Jame turėtų būti numatytas senamiesčio pastatų, kurie išlaiko istorinį miesto veidą, renovavimo eiliškumas, o miesto valdžia nepriklausomai nuo partinių įsitikinimų, privalėtų daugiau ar mažiau jo laikytis ir kiekvienais metais skirti biudžeto lėšas šio plano vykdymui. Tai pasakytina ir apie kauniečių labiausiai pamėgtas vietas – ąžuolyną, zoologijos sodą, panemunės pėsčiųjų tiltą ir Panemunės šilą, Kauno pilies parką ir kitas vietas, kur gražų žiemos sekmadienio rytą knibžda kauniečiai su savo šeimomis, bandydami pailsėti nuo darbų neišvažiuojant iš miesto. Tačiau visur jau daugelį metų ir labiausiai lankomos vietos nesulaukia miesto valdžios dėmesio. Todėl natūraliai man, kaip ir daugeliui kauniečių, jau kuris laikas kyla klausimai:
Bandžiau aktyviai dalyvauti šiame procese, kad suprasčiau kaip gi vyksta šis veiksmas. Ir pasirodo viskas labai paprasta… Mes kauniečiai išsirenkame (tiksliau nerenkame, nedalyvaujame rinkimuose iš KAUNIETIŠKO principo – NĖRA UŽ KĄ …) į miesto tarybą tuos valdžios žmones, kurie švelniai tariant sėdi ne savo rogėse, kurie visiškai neturi sąžinės, kuriems pirmoje eilėje stovi asmeniniai interesai ir kurie VISIŠKAI neturi patirties kurti, statyti, vadovauti … paprasčiausiai mąstyti. Neteigsiu, kad visi tokie, tvirtinsiu – didžioji dauguma. Kaune daug kūrybiškų, veržlių asmenybių, tad kodėl taip jau yra, kad jie nedalyvauja miesto gyvenime? Atsakymas labai paprastas – politikai, tai jie užmuša bet kokį norą prisidėti prie miesto klestėjimo. JIE, bet kurį bent kiek veiklesnį žmogų, kuris paprieštarauja ar pasipriešina JŲ interesams, kitų akyse pažemins ir suniekins. Juk ne naujiena, kad ypatingai Kaune, verslininkai vadinami vagimis, kyšininkais, sukčiais ir t.t. Gyvas pvz: dvi verslininkės Laisvės Alėjoje pastatė pastatą. Kai paaiškėjo, kad buvo sumokėtas kyšis Kauno valdininkams, kas buvo apie jas kalbama – aferistės, kyšininkės, statinys baisus. Jos paverstos blogesnėmis nei tie „vargšeliai“ kurie gavo kyšį?!?!?! Pagalvokime ir paklauskime savęs – ar jos tikrai norėjo kyšį duoti, ar jas tol stumdė, kol pačios susiprato? Jei taip – kas kaltas – valdininkai-politikai ar verslininkės? Kitas klausimas dėl pastato išvaizdos kurią garsiai visi aptarinėja ir koneveikia spaudoje – ar tai jos kaltos, kad tokios „niekingos“ ar netinkamos architektūros statinys atsirado Laisvės alėjoje? O pastato architektas ne prie ko? Aš jau nekalbu apie eilę valdininkų –specialistų urbanistų ir architektų savo parašais patvirtinusių projektą ir gaunančių solidų atlyginimą bei sėdinčių šiltoje vietoje jau N+K metų. Klausimas kodėl jie ten sėdi jei akli? Tikriausiai todėl, kad labai gerai moka dalybos veiksmą, o tai labai tinka MŪSŲ kauniečių IŠRINKTIESIEMS. Taip, garbūs ponai ir ponios, išrinktiems ne Vilniečių, Užsieniečių – bet mūsų pačių. Todėl posakis „kiekviena tauta verta tokios valdžios kokios nusipelno“ visgi ne iš piršto laužtas. Laikas nenumaldomai bėga ir vėl rinkimai artėja. Vėl politikai girsis kaip „sėkmingai“ Jie dirbo mūsų labui, vėl bet kuris veiklesnis kaunietis taps „…norinčiu prie lovio aferistu, savo gyvenime pridariusiu daug blogio …“, bet jie niekada tam blogiui neužleis vietos, nes tik Jie ir Jų partijos yra tikrasis gėris. Ir vėl tas pats „Gyvulių ūkis“. Taip viskas sukasi jau 20 metų ir laikas sustoja, kaip užšalęs vanduo. Bet aš, mano bendraamžiai, tikiuosi ir Jūs nenorime taip gyventi ir nelinkime taip gyventi savo vaikams. Tad pats būdamas Kauniečiu suprantu, kad kauniečiai tokie žmonės, kuriuos norint suburti bendram tikslui pasiekti ir sulaukti teigiamo rezultato, reikia įžeisti ir ne bet kaip bet stipriai. Ir tada jie prabunda, kaip tas jautis pamatęs raudoną spalvą, ir tada pasirodo galingiausia pasaulyje vienybė ir jėga gebanti nuversti nuo kelio visas kliūtis ir padaryti tokius darbus, kurie sudrebina visą pasaulį (prisiminkime bokso riaušės Kaune, R. Kalantos pasipriešinimo-susideginimo akcija, Sąjūdžio gimimas, Žalgirio pergalės ir t.t.). Todėl iš meilės savo gimtajam miestui sakau garsiai KAUNIEČIAMS – „MUŽIKAI IŠ VIDURIO LIETUVOS – PABUSKITE!“ Gal užsitraukęs kauniečių nemalonę pabudinsiu juos iš abejingo miego ir jie sutryps miesto valdžią… tegul su manim kartu…
. Normaliems žmonėms ateina toks laikas, kai gyvenime susitvarkai savo materialinį pasaulėlį, šeimos klausimus ir jei vis dar sveikata leidžia pradedi galvoti apie tave supančią aplinką – kaimynus, gatvę, miestą, valstybę – vienu žodžiu visuomenę. Taip atsitiko ir man 2004 metais. Būtent tada, bėgdamas Laisvės alėja ir mintyse keikdamas tuos, kurie nesirūpina miesto klausimais, po daugelio metų sutikau seną gerą draugą. Buvome nesimatę apie dvidešimt metų, todėl užsukome į kavinę paplepėti apie šeimas ir prabėgusius metus. Natūraliai mums kauniečiams pokalbis nukrypo apie gimtą miestą Kauną. Bediskutuojant apie Kauno valdžios “ypatumus” draugas prasitarė, jog jau ne pirmus metus politikuoja ir įtikino mane, kad keisti Kauno miesto įvaizdį galima tik būnant kokios nors partijos nariu ir kito kelio paprasčiausiai nėra. Patikėjau juo, todėl pakviestas pasidairyti po partinius užkulisius, vieną vakarą gavęs kvietimą apsilankyti partijos vakarėlyje, maloniai sutikau. Vakarėlis buvo šaunus – žmonės linksmi, išradingi, nuoširdūs. Vakarėlyje manęs laukė staigmena – paaiškėjo, kad mano draugas Kauno skyriaus pirmininkas, aš buvau pristatytas visam žmonių ratui ir labai šiltai priimtas. Po šio vakarėlio, gerokai vėliau, gavau kvietimą vakarais pasiklausyti kaip vyksta darbo posėdžiai. Taip prasidėjo naujos pažintys su politikuojančiais žmonėmis… Kadangi nesu tylenis, nors ir nebūdamas partiniu, posėdžiuose aktyviai reiškiau savo nuomonę, piktinausi esama neteisybe Lietuvoje, reikšdavau pasiūlymus kaip mano manymu reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Žmonės girdėjo mane, aktyviai pritarė mano nuomonei, todėl jau po kurio laiko pakvietė mane įstoti į partiją, o dar po kurio laiko atsistatydinus draugui iš pirmininko pareigų – pasiūlė šias pareigas man. Buvau intensyviai įkalbinėjamas žinomų žmonių, man buvo pažadėta neįtakoti skyriaus veiklos, todėl sutikau. Ėmiausi šios veiklos taip, kaip gyvenime imuosi visų kitų darbų – nuoširdžiai ir pasiaukojančiai. Šiai veiklai skyriau 2 metus palikęs savo verslus kitiems valdyti. Tuomet tikėjau, kad partijos gali ir nori keisti Lietuvos ateitį, kad joms priklausantys žmonės nuoširdūs, protingi, išmanantys ir galintys. Tačiau teko skaudžiai nusivilti, kai supratau, kad partijų eiliniai – tai viso labo “patrankų mėsa”, kad dauguma stoja į partijas ieškodami asmeninės naudos – darbo, privilegijų ir t.t., kad dauguma nori gauti nenorėdami duoti… Ir nors tai supratau prabuvus pirmininku tik apie pusę kadencijos, atlikau savo pareigą iki pabaigos t.y. – rinkimų. Po to atsistatydinau iš pirmininko pareigų, o dar po kelių mėnesių išstojau iš partijos. Tikiuosi pasielgiau sąžiningai – negaliu būti veidmainis ir dalyvauti veikloje kuria netikiu. Esu dėkingas likimui – dabar turiu patirties politikoje – žinau politikų žaidimus, metodus ir įrankius, suprantu žmonių valdymo esmę, politinių partijų struktūras ir jų ydas.