Artėjant rinkimams tik ir girdisi – ateis Mesijas ir išgelbės pasaulį! Jei ne pasaulį – tai bent Kauną. Jo vardas bus jei ne ZUOKALA tai PAKSALA, arba ANDRIUKALA, arba VYTUKALA….. „vien žo“ tai bus MESIJAS ir taškas.
Rinkimų vajus prasidėjo. Tai pats darbymetis partijoms ir jų lyderiams. Ir vėl bus kvailinami žmonės tautiečiai. Todėl norėčiau viešai panagrinėti politinių triukų virtuvę. Iš anksto Atsiprašau, jei įžeisiu nekaltus politikus, tačiau jei jie įsižeis tai bus kaip toj pasakoj „vagie – kepurė dega“.
Esu įsitikinęs, kad Prezidentės reikalavimas dėl tiesioginių mero rinkimų, vienas geriausių sprendimų per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje iš politikų pusės. Ne veltui jis susilaukė visų partijų tylaus, tačiau atkaklaus pasipriešinimo. Ir nenuostabu, nes praktiškai visos Lietuvos partijos jau parodė tikrąjį savo veidą ir tikruosius siekius. Suprantama, kad dvi didžiosios (ašinės) partijos susiformavusios komunistinės ideologijos pagrindu turi puikią hierarchinę sistemą ir pakankamai tvirtą valdžią viduje. Todėl jos ir dominuoja. Tai turi savų pliusų ir minusų.
Pirmas pliusas – tai drausmė – visi šių partijų nariai apsikabinę savo pažystamus ir draugus, gimines per visus rinkimus drausmingai traukia balsuoti. Ir jie tikrai nepamiršta paskambinti daugumai savo pažystamų, dažnai net patys nuveža juos iki urnų. Tokių „balsuotojų“ per Lietuvą susidaro per 30%. Kitas pliusas – tai, kad visi partijos nariai klusniai vykdo VADŲ politiką. Tiksliau ne vykdo, o skelbia.
Minusas – partinis „veikėjas“ gali vogti iš tautos kišenės, tačiau šios schemos dėka jis NEPAKEIČIAMAS miesto taryboje, seime ir valstybinėje tarnyboje.
Kitas minusas – tai, kad Lietuvos sisteminių partijų LYDERIAI visiškai neprisileidžia „šviežio, blaivaus“ proto. Jie keičiasi tik tuomet, kai visiškai nusensta, suserga arba retais atvejais visiškai susikompromituoja. O naujai mąstantys, populiarūs, žinomi žmonės priimami į partijas dažniausiai tik tam kartui partijų reitingui pakelti. Jie gali likti partijose tik vieninteliu atveju – jei besąlygiškai paklūsta partijos lyderiui. Pabrėžiu – besąlygiškai, tai reiškia, kad Lyderiui paliepus privalo nusižengti savo sąžinei, doros principams, įsitikinimams. Kaip veikia šis mechanizmas?
Ne paslaptis, kad daugumą žmonių turi potraukį liaudyje vadinamu „bandos jausmu“. Esame pirmykštės bendruomeninės santvarkos palikuonys, todėl kiekvieno žmogaus pasąmonėje užkoduota lyderio (globėjo) paieška. Tai ypatingai atsispindi morališkai silpnesnio žmogaus pasąmonėje, todėl dauguma tokių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje ir stoja į bandas-partijas, kurias suburia ryškios t.y. veiklios asmenybės – LYDERIAI-GUDRUČIAI. Žmonės partijose tikisi gauti asmeninės naudos – kas užtarimo, kas darbo, kas bendravimo ir t.t. Todėl žmonės, kuriems sunku su gyvenimu kovoti vieniems, kurie jau nebežino kaip gyventi, kur gauti darbą, kaip sumokėti nepagrįstai didelius mokesčius – todėl jie kaip pirmykštėje bendruomenėje buriasi tik šiais laikais į partijas. Trumpas pvz.: šeima, kaip ir kiekvienas doras lietuvis , keikė partijas, protestavo nebalsuodami ir t.t. todėl, kad savo sergantiems artimiesiems niekaip negaudavo pagal ligą priklausančių žmogui siuntimų pas gydytoją ar į sanatoriją. Tiksliau gaudavo, bet tik už pinigus. Taigi kartą, netyčia viename pobūvyje, susipažino su „partiniu veikėju“, kuris būdamas valdžios partijos įtakingu nariu, pasinaudojo savo ryšiais ir įtaka ir pradėjo šeimą „šefuoti“ t.y. sutarė su bendrapartiečiu ar per partinę liniją pareigose pakeltu gydytoju, kad ši šeima išskirtine tvarka gautų nemokamas paslaugas, nors jai tai ir taip priklauso. Žinoma, šeima net nesuprato, kad šis žmogus tik partinio klano dėka, turi tokią įtaką. Ir nors partija žino bendrą visuomenės sopulį, tačiau stengiasi keisti ne sistemą, bet konkretų atvejį, taip išlaikydama rinkėjų skaičių. Šeima tapo be galo dėkinga „veikėjui“ ir po metų šis veikėjas jau savo balsavimo dėžutėn įsidėjo apie 50 balsų šios šeimos pažystamų ir draugų, iš kurių dar po metų bent 10 tapo tikrais partijos nariais. Tai dar labiau sustiprino „veikėjo“ įtaką bendrapartiečių tarpe. Viskas kaip ir normalu. Tačiau kyla klausimas – o kaip su tais lyderiais? Kodėl jais negalima pasikliauti? Mano nuomone galima ir būtina. Tačiau tik tokiais lyderiais, kurie turi garbės ir orumo viešai pripažinti: TAIP, AŠ BUVAU NETEISUS, PRALAIMĖJAU, NEIŠLAIKIAU VALDŽIOS EGZAMINO, NEPATEISINAU TAUTOS LŪKESČIŲ, TODĖL UŽLEISIU VIETĄ KITAM. O tais lyderiais, kurie jau turėjo progos mums visiems įrodyti, t.y. jau buvo ne vieną kadenciją valdžioje, kurie iki šiol jaučiasi NEPAKEIČIAMI, kurie neturi moralinės jėgos ištarti šių žodžių sau ir viešai – šiukštu negalima pasitikėti. Vadinasi šių PARTINIŲ LYDERIŲ IR JŲ PARTIJŲ labiausiai reikia vengti visuomenei. Pagalvokime atidžiai, juk gyvenime jei žmogus pasisamdei meistrą perdažyti savo namų sienas ir pastarasis tai atliko blogai ANTRĄ KARTĄ TO PAČIO MEISTRO NESAMDYSIME. Tad kodėl nepaliaujame rinkti tas pačias partijas. Užburtas ratas – tuomet žmogus nusispjauna ir sako: NEISIU BALSUOTI. O drausmingieji EIS. Ir vėl iš pradžių…
Todėl mano giliu įsitikinimu mūsų gerb. Prezidentė, kuri turi pakankamai patirties politiniame gyvenime, kurios nei viena PARTIJA nesugebėjo angažuoti, žengė labai išmintingą žingsnį – garsiai pareikalavo tiesioginių mero rinkimų. Štai tada partijos pradėjo MESIJŲ pasiutpolkę. Ir labai gaila, kad dėl mero įgaliojimų sprendžia POLITINĖS PARTIJOS, visiškai nesitardamos su tauta. Nors ir nelygioje kovoje, PARTIJOS bijo pralaimėti normaliems mąstantiems, kuriantiems žmonėms, bijo, kad vieną gražią diena KURIANTIS ŽMOGUS taps tautos išrinktuoju. Ir ateis galas klanams, nes jis bus NEPARTINIS, todėl pavaldus tik SAVO GARBEI IR ORUMUI. Tikiu ateis toks metas. Žinoma partiniai garsiai šauks – oligarchų statytiniai, verslo ryklių atstovai!!! Noriu priminti – NEPARTINIAMS be partijų (klano) pagalbos nepavyks išvengti TEMIDĖS.
Todėl nepasiduokime partijų „propogandai“ dėl tiesioginių mero rinkimų. Vardan savo GIMTOJO MIESTO koks jis bebūtų didelis ar mažas. Juk turime puikų pavyzdį, kai verslininkui ėmus vadovauti miestas atgimė, suklestėjo. Kalbu apie Druskininkus. To linkiu ir Kaunui ir kaimynams.
Archive for Kovas, 2010
MESIJŲ PASIUTPOLKĖ
Šeštadienis, Kovas 27th, 2010„MUŽIKAI IŠ VIDURIO LIETUVOS – PABUSKITE!“
Šeštadienis, Kovas 20th, 2010Negaliu nereguoti perskaitęs straipsnį „Kaunas turistams – apleistas kaimiškas didmiestis“, nes esu vienas iš daugelio Kauniečių mylinčių savo miestą. Čia esu gimęs, augęs, mokiausi, dirbu ir gyvenu Kaune. Ir nors turėjau daugelį pasiūlymų išsikelti su savo verslais iš Kauno, išvažiuoti gyventi svetur, iki šiol norėčiau Kaune ir numirtiJ. Man labai gaila, kad Kaunas provincialėja. Kiek prisimenu, per savo sąmoningą gyvenimą Kaune tikrai labai mažai kas pasikeitė. Iš vienos pusės gal ir gerai, tačiau kai taip lėtai viskas keičiasi į gerąją pusę, tai būtų smagu, kad bent jau akivaizdžiai nesentų tai, kas priklauso Kauno istorijai. Norėjau pasakyti, kad būtų nuolat atnaujinami architektūros statiniai, gatvės, šaligatviai – visa tai kas kiekvienam Kauniečiui yra vertybė. Tam reikalingas miesto pastatų renovavimo planas, kurį nesunkiai sudarytų mūsų miesto (ne „importiniai“ ar kito miesto) architektai, Kauno architektų Taryba. Jame turėtų būti numatytas senamiesčio pastatų, kurie išlaiko istorinį miesto veidą, renovavimo eiliškumas, o miesto valdžia nepriklausomai nuo partinių įsitikinimų, privalėtų daugiau ar mažiau jo laikytis ir kiekvienais metais skirti biudžeto lėšas šio plano vykdymui. Tai pasakytina ir apie kauniečių labiausiai pamėgtas vietas – ąžuolyną, zoologijos sodą, panemunės pėsčiųjų tiltą ir Panemunės šilą, Kauno pilies parką ir kitas vietas, kur gražų žiemos sekmadienio rytą knibžda kauniečiai su savo šeimomis, bandydami pailsėti nuo darbų neišvažiuojant iš miesto. Tačiau visur jau daugelį metų ir labiausiai lankomos vietos nesulaukia miesto valdžios dėmesio. Todėl natūraliai man, kaip ir daugeliui kauniečių, jau kuris laikas kyla klausimai:
Bandžiau aktyviai dalyvauti šiame procese, kad suprasčiau kaip gi vyksta šis veiksmas. Ir pasirodo viskas labai paprasta… Mes kauniečiai išsirenkame (tiksliau nerenkame, nedalyvaujame rinkimuose iš KAUNIETIŠKO principo – NĖRA UŽ KĄ …) į miesto tarybą tuos valdžios žmones, kurie švelniai tariant sėdi ne savo rogėse, kurie visiškai neturi sąžinės, kuriems pirmoje eilėje stovi asmeniniai interesai ir kurie VISIŠKAI neturi patirties kurti, statyti, vadovauti … paprasčiausiai mąstyti. Neteigsiu, kad visi tokie, tvirtinsiu – didžioji dauguma. Kaune daug kūrybiškų, veržlių asmenybių, tad kodėl taip jau yra, kad jie nedalyvauja miesto gyvenime? Atsakymas labai paprastas – politikai, tai jie užmuša bet kokį norą prisidėti prie miesto klestėjimo. JIE, bet kurį bent kiek veiklesnį žmogų, kuris paprieštarauja ar pasipriešina JŲ interesams, kitų akyse pažemins ir suniekins. Juk ne naujiena, kad ypatingai Kaune, verslininkai vadinami vagimis, kyšininkais, sukčiais ir t.t. Gyvas pvz: dvi verslininkės Laisvės Alėjoje pastatė pastatą. Kai paaiškėjo, kad buvo sumokėtas kyšis Kauno valdininkams, kas buvo apie jas kalbama – aferistės, kyšininkės, statinys baisus. Jos paverstos blogesnėmis nei tie „vargšeliai“ kurie gavo kyšį?!?!?! Pagalvokime ir paklauskime savęs – ar jos tikrai norėjo kyšį duoti, ar jas tol stumdė, kol pačios susiprato? Jei taip – kas kaltas – valdininkai-politikai ar verslininkės? Kitas klausimas dėl pastato išvaizdos kurią garsiai visi aptarinėja ir koneveikia spaudoje – ar tai jos kaltos, kad tokios „niekingos“ ar netinkamos architektūros statinys atsirado Laisvės alėjoje? O pastato architektas ne prie ko? Aš jau nekalbu apie eilę valdininkų –specialistų urbanistų ir architektų savo parašais patvirtinusių projektą ir gaunančių solidų atlyginimą bei sėdinčių šiltoje vietoje jau N+K metų. Klausimas kodėl jie ten sėdi jei akli? Tikriausiai todėl, kad labai gerai moka dalybos veiksmą, o tai labai tinka MŪSŲ kauniečių IŠRINKTIESIEMS. Taip, garbūs ponai ir ponios, išrinktiems ne Vilniečių, Užsieniečių – bet mūsų pačių. Todėl posakis „kiekviena tauta verta tokios valdžios kokios nusipelno“ visgi ne iš piršto laužtas. Laikas nenumaldomai bėga ir vėl rinkimai artėja. Vėl politikai girsis kaip „sėkmingai“ Jie dirbo mūsų labui, vėl bet kuris veiklesnis kaunietis taps „…norinčiu prie lovio aferistu, savo gyvenime pridariusiu daug blogio …“, bet jie niekada tam blogiui neužleis vietos, nes tik Jie ir Jų partijos yra tikrasis gėris. Ir vėl tas pats „Gyvulių ūkis“. Taip viskas sukasi jau 20 metų ir laikas sustoja, kaip užšalęs vanduo. Bet aš, mano bendraamžiai, tikiuosi ir Jūs nenorime taip gyventi ir nelinkime taip gyventi savo vaikams. Tad pats būdamas Kauniečiu suprantu, kad kauniečiai tokie žmonės, kuriuos norint suburti bendram tikslui pasiekti ir sulaukti teigiamo rezultato, reikia įžeisti ir ne bet kaip bet stipriai. Ir tada jie prabunda, kaip tas jautis pamatęs raudoną spalvą, ir tada pasirodo galingiausia pasaulyje vienybė ir jėga gebanti nuversti nuo kelio visas kliūtis ir padaryti tokius darbus, kurie sudrebina visą pasaulį (prisiminkime bokso riaušės Kaune, R. Kalantos pasipriešinimo-susideginimo akcija, Sąjūdžio gimimas, Žalgirio pergalės ir t.t.). Todėl iš meilės savo gimtajam miestui sakau garsiai KAUNIEČIAMS – „MUŽIKAI IŠ VIDURIO LIETUVOS – PABUSKITE!“ Gal užsitraukęs kauniečių nemalonę pabudinsiu juos iš abejingo miego ir jie sutryps miesto valdžią… tegul su manim kartu…
Kodėl BUVAU partinis…
Ketvirtadienis, Kovas 11th, 2010Žmogaus branda mus pasiekia apie 40 gimtadienį – vienus anksčiau, kitus vėliau, dar kitus labai vėlai ar niekada 
. Normaliems žmonėms ateina toks laikas, kai gyvenime susitvarkai savo materialinį pasaulėlį, šeimos klausimus ir jei vis dar sveikata leidžia pradedi galvoti apie tave supančią aplinką – kaimynus, gatvę, miestą, valstybę – vienu žodžiu visuomenę. Taip atsitiko ir man 2004 metais. Būtent tada, bėgdamas Laisvės alėja ir mintyse keikdamas tuos, kurie nesirūpina miesto klausimais, po daugelio metų sutikau seną gerą draugą. Buvome nesimatę apie dvidešimt metų, todėl užsukome į kavinę paplepėti apie šeimas ir prabėgusius metus. Natūraliai mums kauniečiams pokalbis nukrypo apie gimtą miestą Kauną. Bediskutuojant apie Kauno valdžios “ypatumus” draugas prasitarė, jog jau ne pirmus metus politikuoja ir įtikino mane, kad keisti Kauno miesto įvaizdį galima tik būnant kokios nors partijos nariu ir kito kelio paprasčiausiai nėra. Patikėjau juo, todėl pakviestas pasidairyti po partinius užkulisius, vieną vakarą gavęs kvietimą apsilankyti partijos vakarėlyje, maloniai sutikau. Vakarėlis buvo šaunus – žmonės linksmi, išradingi, nuoširdūs. Vakarėlyje manęs laukė staigmena – paaiškėjo, kad mano draugas Kauno skyriaus pirmininkas, aš buvau pristatytas visam žmonių ratui ir labai šiltai priimtas. Po šio vakarėlio, gerokai vėliau, gavau kvietimą vakarais pasiklausyti kaip vyksta darbo posėdžiai. Taip prasidėjo naujos pažintys su politikuojančiais žmonėmis… Kadangi nesu tylenis, nors ir nebūdamas partiniu, posėdžiuose aktyviai reiškiau savo nuomonę, piktinausi esama neteisybe Lietuvoje, reikšdavau pasiūlymus kaip mano manymu reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Žmonės girdėjo mane, aktyviai pritarė mano nuomonei, todėl jau po kurio laiko pakvietė mane įstoti į partiją, o dar po kurio laiko atsistatydinus draugui iš pirmininko pareigų – pasiūlė šias pareigas man. Buvau intensyviai įkalbinėjamas žinomų žmonių, man buvo pažadėta neįtakoti skyriaus veiklos, todėl sutikau. Ėmiausi šios veiklos taip, kaip gyvenime imuosi visų kitų darbų – nuoširdžiai ir pasiaukojančiai. Šiai veiklai skyriau 2 metus palikęs savo verslus kitiems valdyti. Tuomet tikėjau, kad partijos gali ir nori keisti Lietuvos ateitį, kad joms priklausantys žmonės nuoširdūs, protingi, išmanantys ir galintys. Tačiau teko skaudžiai nusivilti, kai supratau, kad partijų eiliniai – tai viso labo “patrankų mėsa”, kad dauguma stoja į partijas ieškodami asmeninės naudos – darbo, privilegijų ir t.t., kad dauguma nori gauti nenorėdami duoti… Ir nors tai supratau prabuvus pirmininku tik apie pusę kadencijos, atlikau savo pareigą iki pabaigos t.y. – rinkimų. Po to atsistatydinau iš pirmininko pareigų, o dar po kelių mėnesių išstojau iš partijos. Tikiuosi pasielgiau sąžiningai – negaliu būti veidmainis ir dalyvauti veikloje kuria netikiu. Esu dėkingas likimui – dabar turiu patirties politikoje – žinau politikų žaidimus, metodus ir įrankius, suprantu žmonių valdymo esmę, politinių partijų struktūras ir jų ydas.
Nors jau kuris laikas nesu Naujosios sąjungos narys, iki šios dienos dažnai sulaukiu priekaištų už jos veiklą.
Todėl noriu visiems dar kartą pranešti, kad nesu NEI VIENOS PARTIJOS narys.
Taipogi pranešu visiems, jog likusį gyvenimą jau niekada nebūsiu abejingas aplinkai, visuomenei, Lietuvos istorijai. Aktyviai ir pasyviai dalyvausiu visose visuomeniniuose judėjimuose, siekdamas kurti ir dirbti Lietuvai, kurdamas jos ateitį sau ir savo vaikams ir anūkams. Tepadeda mums dievas.
edvardas@galvanauskas.lt