Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija lapkričio 23 d. svarstė elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – VIAP), kainas. Nutarime pateiktos kainos mažai ką benustebino, tačiau kur gi tas Energetikos ministerijos kalėdinis pokštas kiekvienam iš mūsų?
O pokštas slepiasi viename matematiniame veiksme, kurį kiekvienas atliekame atėję į banką sumokėti mokesčiu t.y. kainą, kuri kaip ir neginčijama, padauginame iš kiekio, kurį suvartojome.
Kadangi Energetikos ministerijai šis veiksmas su elektros energija atrodo pernelyg sudėtingas, būdami šiek tiek raštingais Lietuvos piliečiais, kurie ateinančius metus gal dar neemigruos, pamėginkime įvertinti ministerijos siūlomą 2010 metų apsirūpinimo elektros energija scenarijų. Siekiant išvengti apkaltinimo nekonstruktyviu populizmu, pamėginsime pateikti ir kitą, alternatyvų, scenarijų, kuris gal ne toks ambicingas, tačiau arčiau savų, kad ir skylėtų marškinių.
Pagal Energetikos ministerijos planuojamą scenarijų 2010 metais VIAP biudžetas centralizuoto šilumos tiekimo sektoriui sieks apie 126 mln. Lt. Už šią sumą visi Lietuvos gyventojai nusipirks 1,05 TWh elektros energijos, arba tik apie 12 % metinio kiekio už kainą, kuri lygi 18,65 ct/kWh. Apie 2,5 karto didesnį elektros energijos kiekį (2,5 TWh) Energetikos ministerija verčia pirkti iš AB „Lietuvos elektrinės“ (toliau – LE) už kainą, kuri yra 29,31 ct/kWh. Kitaip sakant VIAP biudžetas LE siekia net 733 mln. Lt, žinant, kad LE yra pati neefektyviausia elektrinė, prarandanti daugiau kaip 60% nupirktos energijos gamtinių dujų ar mazuto pavidalu. Toks primetamas sprendimas būtų kaip ir logiškas, jeigu nebūtų kitų alternatyvų – bet jos yra. Ministrai per daug užimti, todėl mes pamėginsime įvertinti galimas alternatyvas ir jas koncentruotai pakomentuoti.
Visų pirma VIAP kvotų skirstymo tvarka yra daugiau nei ydinga, kadangi metinis kiekis paskirstomas ne ekonominio naudingumo, o instaliuotų galių principu, kas juntamai didina vidutinę VIAP kainą. Nepaisant to, žymiai didesnis absurdas sietinas su VIAP lėšų prioriteto nustatymu. Energetikos ministerija LE kvotą grindžia būtinumu finansuoti LE naujojo, jau devintojo, energetinio bloko statybą. Grįžtant prie straipsnio pradžioje paminėto matematinio veiksmo nėra sudėtinga suprasti, kad finansavimas atliekamas ne energijos kiekio vienetais, skiriamais VIAP, bet pinigais. Iš čia natūralus klausimas – kodėl padidinant elektros energijos vieneto kainą ir sumažinant gamybos kiekį negalima būtų užtikrinti LE statomo naujojo energetinio bloko finansavimo. Kitaip tariant LE skirti tik tokią kvotą, kuri užtikrintų vadinamąjį „karštą“ rezervą, būtiną energetiniams saugumui garantuoti.
Pailiustruokime šį siūlymą skaičiais. Skaičiavimuose priimame, kad 2010 metais vidutinė gamtinių dujų kaina sieks 800 Lt už tūkst. m3, o mazuto kaina bus artima gamtinėms dujoms, vertinant pagal energetinę vertę. Taip pat darome prielaidą, kad kuro balansą sudarys 50 % gamtinės dujos ir 50 % mazutas. Vidutinė 2010 metų apyvartinių taršos leidimų (toliai – ATL) kaina bus apie 50 Lt/ATL. Įvertinant auščiau pateiktas prielaidas ir priimant 38 % elektros energijos gamybos bendrąjį efektyvumą bei skirtą VIAP kvotą (2,5 TWh) LE turės apie 137 mln. Lt grynųjų pajamų, atėmus išlaidos kurui ir ATL, kurios siekia apie 566 mln. Lt. Kitaip tariant, norint užtikrinti LE pastoviųjų sąnaudų padengimą, netgi įvertinant naujojo bloko statybą, reikia garantuoti 137 mln. Lt grynąjį pajamingumą.
Siekiant užtikrinti LE „būtinąjį“ grynąjį pajamingumą siūlome tokį scenarijų. Priimkime, kad LE techninis minimumas 150 MW energetiniams blokams siekia apie 40 %. Vieną kartą ir visiems laikams Valstybinė energetikos inspekcija turėtų duoti ekspertinę išvadą, o koks gi iš tikrųjų yra tas LE techninis minimumas, kadangi ši sąvoka dažnai naudojama kaip koziris derybose su politikais ir netgi kainų komisija. LE dirbant minimaliu apkrovimu per metus būtų pagaminama apie 0,5 TWh elektros energijos. Galiojant aukščiau pateiktoms prielaidoms dėl kuro ir ATL kainų, bei įvertinant mažesnį energijos gamybos efektyvumą dirbant minimalia apkrova – 33 %, reikėtų LE gaminamos elektros energijos kainą padidinti iki 54,66 ct/kWh, kad būtų garantuotas 137 mln. Lt grynasis pajamingumas. Iš pirmo žvilgsnio tai įspūdinga kaina, tačiau visi suprantame, kad energijos tiekimo patikimumas kainuoja, todėl LE turi būti gyvybinga energetikos įmonė, tačiau galimai mažesniais kaštais.
Taip pat analizėje darome prielaidą, kad 0,9 TWh kiekį pagamins centralizuoto šilumos tiekimo įmonės už tą pačią 18,65 ct/kWh kainą, likęs 1,1 TWh kiekis bus importuotas už vidutinę 14 ct/kWh kainą. Pasirinkus mūsų siūlomą scenarijų bendrame rezultate gauname, kad sumažinus iki minimumo elektros energijos gamybos kiekį LE ir išnaudojant centralizuoto šilumos tiekimo įmones bei sąlyginai pigų elektros energijos importą per metus galima būtų sutaupyti beveik 138 mln. Lt nepadarant jokios neigiamos finansinės įtakos LE.
Siūlomo scenarijaus įgyvendinimas turi visą eilę kitų teigiamų aspektų, susijusių su šilumos kainos sumažėjimu, nes pastovieji kaštai būtų išdalinami didesniam pagamintos elektros ir šilumos energijos kiekiui, dėl didesnio energijos gamybos efektyvumo būtų fiziškai mažiau teršiama gamta, energijos tiekimo patikimumo atžvilgiu energijos gamyba būtų labiau išskaidyta. Didėjant kuro kainoms siūlomo scenarijau efektas tik didėja, pavyzdžiui gamtinių dujų kainai priartėjus prie 900 Lt už tūkst. m3 ribos, ekonominis efektas būtų apie 187 mln. Lt.
Nepaisant akivaizdžios naudos Energetikos ministerija nenori ar negali vadovautis sveika ekonomine logika, kas sugrąžins mus ne į 2003 metus, bet kur kas toliau – gal net į balanos gadynę …